Pagrindinis

 

LT     EN     RU


 Pasaulio lietuvių Bendruomenės suvažiavimui 2012 08 07 - 09

Trispalvė pavojuje. Seimas nori pakeisti jos statusą ..., nori įvesti masiškam naudojimui raudoną vėliavą, nori Trispalvę nuimti nuo Gedimino kalno pilies bokšto. Neleiskime Seimui priimti tokių įstatymų. Kovokime už Trispalvę.

Jos Ekscelencijai LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei
LR Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei
LR Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui
LR Seimo nariams
Žiniasklaidai

     Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos

          P A R E I Š K I M A S

     Kovokime už Lietuvos Trispalvę –
     pasipriešinimo okupacijoms simbolį


Vilnius 2012 07 18
     1918 m. nustačius Lietuvos valstybės spalvas – geltoną, žalią raudoną – iki pat 1940 m. nenurimo ,,socialistinės“ pakraipos šalininkų siūlymai patvirtinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raudoną vėliavą kaip Lietuvos valstybės vėliavą ir atitinkamai pakeisti Konstituciją. Tačiau to meto Lietuvos valstybės vadovai gerai suprato, kad toks pakeitimas neįmanomas, nes, kaip rašė 1936 m. advokatas K.Vizbaras: ,,raudona spalva yra reiškėja bolševizmo, kuris pastaruoju metu tiek bloga pridarė pasauliui.... Kratomasi komunizmo kaip žiauraus kultūros, civilizacijos ir tikybos naikintojo, ekonominio gyvenimo ardytojo. Ryšium su tuo ir raudona spalva nustoja kultūringų žmonių akyse savo pagarbos ir grožio”. O tai buvo rašoma 1936 m.! Tai suprato ir dr. J. Basanavičius, ir žinomas heraldikos specialistas prof. M. Dobužinskis, ir kiti. Dėl to priimant, tiek 1922 m., tiek 1928 m. Laikinąją, tiek 1938 m. Konstitucijas, buvo nurodyta: - „Valstybės spalvos: geltona, žalia, raudona. Valstybės ženklas – baltas Vytis raudoname dugne “.
     Atėjo 1940 metų okupacija. Jau po keleto dienų, o ypač artėjant rinkimų farsui, visa Lietuva nusidažė raudona spalva. “Govorilkų” (gatvėse iškabinėtų radijo garsintuvų) keliamas triukšmas, nuolatinės komunistų partijos organizuojamos gatvių eitynės su raudonais plakatais ir raudonomis vėliavomis – buvo nuolatinis Lietuvos miestų ir miestelių vaizdas. Prasidėjo Stalino, Raudonosios armijos, Komunistų partijos, raudonosios vėliavos garbinimas. Prisiminkime: ,,Pirmyn laisvoji Lietuva ! Atgal nėra jau kelio, te mūs raudona vėliava į plačią žemę veda!”.
     Greitai raudona spalva įgavo ir savo tikrąjį – kraujo atspalvį. 1940.07.12 d., tuoj po vidurnakčio, prasidėjo lietuvių tautos genocidas – tūkstančiai Lietuvos inteligentų, intelektualų, mokytojų, valstybės tarnautojų, kūrusių modernią Lietuvos valstybę, atsidūrė kalėjimuose. Vėliau dauguma jų buvo išžudyti Rainiuose, Praveniškėse, Panevėžyje, Zarasuose, Minsko, Maskvos, Sverdlovsko kalėjimuose, prie Červenės ir daugelyje kitų vietų.
     Po liepos 12 – sios masinių suėmimų prasidėjo sąmoninga lietuvių tautos kova už laisvę. Dvasinis pasipriešinimas vyko įvairiomis formomis – sugiedotas Lietuvos himnas mokytojų suvažiavime, Vėlinių minėjimai Kauno ir kitose kapinėse, trispalvių kėlimai Vasario 16 – sios ir kitomis progomis tapo nuolatiniais reiškiniais. Lietuvos trispalvė tapo pasipriešinimo okupantui ir jo raudonai vėliavai simboliu.
     1941 m. Vasario 16 – ją Lietuvos Trispalvę iškėlė Kauno Žaliakalnio kareivinėse stovinčio husarų pulko kareiviai. 14 karių buvo nuteisti sušaudyti. Sušaudytas vienas, kitiems mirties bausmė pakeista katorga. Dar vienas to būrio karys už bandymą pabėgti nušautas vežant į tremtį.
     1941 m. birželio 24 d. Smilgių komunistai už keletą iškabintų popierinių trispalvių šūviais sužeidė, o paskui pakorė 28 metų Vladą Belecką.
     Ypač Lietuvos Trispalvės, kaip kovos simbolio, reikšmė iškilo partizaninio pasipriešinimo kovų metu. 1946 m. Vasario 16 d. keldami Lietuvos Trispalvę Kruonio miške tragiškai žuvo ir buvo vietoje užkasti trys partizanai. 1955 m. Vasario 16 – ją trispalvė suplevėsavo virš Vilkiškių elektros pastotės. NKVD įtarę suėmė ir žiauriai kankindami nužudė devyniolikmetį Praną Lukošaitį. Atvežę lavoną su aiškiomis kankinimo žymėmis ciniškai pareiškė, kad pats nusižudė.
Tokių skaudžių ir tragiškų puslapių Lietuvos trispalvės istorijoje – daugybė.
      Praėjusios kančių kelius 1988 m. birželyje viešai pasirodžiusios pirmosios trispalvės staigiai visoje Lietuvoje virto vėliavų upeliais ir jūromis. Lietuvos Trispalvė pakilo su nauja, dar nematyta jėga. Daugelis, žiūrėdami į Trispalvės spalvas, braukė džiaugsmo ašaras.
     Tačiau daug buvo ir tokių, kurie į nušvitusias mūsų tautines spalvas pradėjo žiūrėti su neapykanta ir baime. Zarasų rajono partiniai funkcionieriai 1988 m. pareiškė: „Tautinė trispalvė yra buržuazinė ir nedrįskite jos nešiotis“. Bendrą kryptį kovoje prieš Trispalvę tuo metu išreiškė pirmasis Komunistų partijos sekretorius (netrukus Lietuvos gėdai tapęs pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos prezidentu) A. M. Brazauskas. Prie Lietuvos trispalvės jis ciniškai pareiškė – „Prie šio skuduro aš nekalbėsiu“. Tai buvo signalas visiems bendraminčiams, komunistams ir jiems prijaučiantiems – atėjusios laisvės nereikia bijoti, reikia tik bolševikinės drąsos.
     Nebuvo pamirštas ir Lietuvos prezidento A. M. Brazausko įvardintas „skuduras“ – Lietuvos trispalvė.
Jau priimant 1992 m. Konstituciją Heraldikos komisija ( E. Rimša) prisiminė prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje „nebaigtą darbą“ ir siūlė raudoną ( LDK ! ) vėliavą įrašyti į pagrindinį valstybės dokumentą – Konstituciją. Konstitucijos rengimo komisija tuo metu raudonos vėliavos į Konstituciją neįvedė ir paliko galioje 1938 m. įrašą.
     Raudonos vėliavos įvedimo klausimas buvo paliktas ateičiai. Panašiai 1920 m. Lietuvoje pasielgė V. Leninas - neturėdamas jėgų įvykdyti Lietuvoje perversmą jis, duodamas nurodymą Ypatingajai komisijai (ČK) Vilniuje stabdyti pasiruošimą, pareiškė: „Mes manome, kad tai ne atsisakymas sovietizuoti Lietuvą, bet sovietizacijos atidėjimas ir formos pakeitimas“.
     Pas mus, atrodo, buvo numatytas ilgalaikis planas raudonos vėliavos įvedimui:
1. Apriboti Lietuvos Trispalvės viešą pagerbimą atsisakant jos iškėlimo švenčių metu.
2. Raudoną ( LDK ! ) vėliavą įvesti į Valstybės vėliavos įstatymą ir numatyti ją iškabinti ant keleto svarbesnių valstybės pastatų.
3. Išplėsti raudonos vėliavos iškabinimo geografiją, iškelti ją Gedimino pilies bokšte Vilniuje.
4. Raudoną vėliavą, kaip valstybės vėliavą, įvesti į Konstituciją.
5. Tolimesnėje perspektyvoje siaurinti trispalvės vėliavos galimybes plečiant valstybinės (raudonos) vėliavos panaudojimą.
     Tenka pripažinti, kad toks galimas planas sėkmingai vykdomas.
     2002 04 18 d. priėmus įstatymo ,, Dėl Lietuvos valstybės vėliavos” pakeitimus buvo atsisakyta privalomai kelti Lietuvos trispalvę švenčių metu. Dabartiniu metu, net valstybės švenčių dienomis vėliavos daug kur nekeliamos, valstybinė priežiūra menka. Matomai laukiama raudonos vėliavos įvedimo – tuomet atsiras ir priežiūra, ir prievarta, ir efektyvios piniginės baudos.
     2004 07 08 d. buvo priimtas naujos redakcijos ,,Lietuvos Respublikos vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas”. Įstatymu įteisinta raudona ( LDK! ) vėliava, numatyta eilė valstybinių pastatų ir progų, kurių metu keliama istorinė valstybės vėliava. Padaryta eilė kitų pakeitimų - valstybės vėliava – Lietuvos trispalvė išstumta iš centro ir kt. Netrukus raudona vėliava (nusižengiant įstatymams) pradėta kabinti visur, kur yra ,,pribrendusios sąlygos”, kur yra šios spalvos šalininkų. Raudonos vėliavos atsirado įvairiomis formomis Seime, prie įvairių ministerijų, prie Krašto apsaugos ministerijos beveik visų pastatų, kariuomenės daliniuose, pradėtos nešiotis į mitingus, šventines demonstracijas ir kt.
Matomai Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkui E.Rimšai ir socdemų lyderiui Č. Juršėnui vadovaujant ruošiamas trečiojo ir ketvirtojo etapų įgyvendinimas. Pirmojo etapo vykdytojas liberalas G. Steponavičius ir antrojo etapo vykdytojas socdemas V. Andriukaitis jau gali laukti apdovanojimų. Trečiąjį etapą patikėta ruošti dviems Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (koks platus kairiųjų ir dešiniųjų suokalbis) nariams K.Masiuliui ir S. Šedbarui. Šie Seimo nariai pateikė svarstymui „Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 5, 10, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą“. ,,Aiškinamasis raštas” ir pats įstatymo projektas pilni klastos. Pvz.: 1. Kiekvienam aišku, kad įstatymo pagrindinis tikslas – iškabinti raudoną vėliavą Gedimino pilies bokšte, tačiau įstatymas (o ypač „aiškinamasis raštas”) užgožtas įvairios informacijos (žinoma patriotinės, gražios ir reikšmingos) gausa, kad tik būtų giliau paslėptas pagrindinis tikslas. 2. Išvardinta visa eilė organizacijų kur turi būti iškabinta raudona vėliava. Aštuntoje vietoje nurodomas “Gedimino pilies bokštas”. Kad svarbiausias valstybės vėliavos postas yra Gedimino pilies bokštas - žino net priešai, tačiau…ir vėl - noras paslėpti. Gal netrukus bus uždrausti ir dainos žodžiai: „... Gedimino pily Trispalvę iškelsim ”.
     Už tai, kad įstatymas, numatantis iškelti raudoną vėliavą Gedimino pilies bokšte, svarstymą Seime pagrindinai balsavo Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių Demokratų frakcija.
     Turint galvoje, kad pagrindinės socialdemokratų ir liberalų jėgos bus išvestos lemiamu momentu, pergale lyg ir netektų abejoti, tačiau reikia skubėti. Buvo numatyta, kad raudona vėliava kabos Gedimino pilies bokšte jau šių metų liepos 6 – ją, tačiau nesuspėjo.
     Norėtume tikėti, kad savo žodį šiuo klausimu išsakys ir Lietuvos žmonės. Negalime likti abejingi, kai sprendžiami svarbūs visai Lietuvai klausimai.
     Nepasiduokime dar vienai klastai – debatams apie raudonos spalvos atspalvius. Plačiai atvėrus duris raudonai spalvai - apie atspalvius kalbėti neteks – bus tokie, kokių pageidaus galimas šeimininkas. Dabartinis šeimininkas bruka skaisčiai raudoną – tikrą bolševikinę spalvą.
     Gali būti, kad trečiasis etapas bus padalintas į dvi dalis – šiuo metu atsisakyti pakeisti Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte, o tik plačiai išplėsti raudonos vėliavos iškabinimus. Ir tai jau būtų didelis E. Rimšos ir Č. Juršėno laimėjimas.
     Taip vyko ir Lietuvos užgrobimas 1939 – 1940 m. Pirmiausia buvo įvesti Raudonosios armijos daliniai į keletą bazių, po to pareikalauta įvesti gausesnes pajėgas ir galų gale užgrobta visa Lietuva.
     Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto taryba prašo:
1. Atšaukti projekto ,,LR valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 5, 10, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas “ svarstymą ir išimti jį iš Seimo dienotvarkės.
2. Svarstyti ir pritarti Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos 2012 06 06 Pareiškime ,,Dėl valstybinės istorinės vėliavos kėlimo “ išdėstytiems teiginiams.

     Priedas: ,,Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos 2012 06 06 Pareiškimas ,,Dėl valstybinės istorinės vėliavos kėlimo”.

Tarybos pirmininkas L. Kerosierius
Tarybos istorinės grupės vadovas G. Adomaitis
Atsakingasis sekretorius A. Budriūnas
Tarybos nariai:
G. Adomaitis, A. Akelaitis, A. Ambrazas, G. Araminaitė, K. Balčiūnas, A. Barysas, S. Boreika, A. Bružas, A. Budriūnas, J. Česnavičius, P. Dirsė, S. Eidukonis, P. Girdzijauskas, P.Gvazdauskas, R. Jakučiūnienė, L. Kerosierius, J. Kuoras, S. Makauskienė, A. Markūnienė, H. Martinkėnas, V. Masikonis, K. Milius, J. Parnarauskas, F. Petkus, B. Raila, P. Rutkauskas, G. Ruzgys, R. Simonaitis, A. Skaistys, K. Staniulevičius, L. Šalavijienė, J. Šaulys, L. Tamkevičienė, L. Veličkaitė, K. Vidžiūnas, R. Vilimienė, B. Zaviša, S. Žilinskas
Pasiteiravimui: Gedimino pr. 1, Sąjūdis, Vilnius
A. Budriūnas, tel. +370 673 95837, L. Kerosierius, tel. +370 5 231 8111,
P. Rutkauskas, tel. +370 699 37691, G. Adomaitis, tel + 370 611 30131 ,
el.paštas: vilnius@sajudis.com www.sajudis.com


P R I E D A S:

Jos Ekscelencijai LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui
Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Žiniasklaidai

     Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos

          P A R E I Š K I M A S

     Dėl valstybinės istorinės vėliavos kėlimo

Vilnius 2012 06 06
     2001 03 30 „Lietuvos rytas“ išspausdino M. Augulytės straipsnį – „Istorikai norėtų susigrąžinti senąją valstybės vėliavą“. Ten buvo pasakyta – raudona vėliava su baltu Vyčiu turėtų būti iškelta virš Gedimino pilies. Tai buvo raudonos istorinės vėliavos įvedimo startinė pozicija.
     2004 07 08 priėmus naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vėliavos ir kitų vėliavų įstatymą, buvo įstatymu įteisinta istorinė raudona Lietuvos Respublikos vėliava. Apie šios vėliavos įvedimo istorines aplinkybes buvo išsamiai aprašyta spaudoje (G. Adomaitis – „Lietuvos spalvos – geltona, žalia, raudona“ „Lietuvos Aidas“ 2001 04 24 ir kt.).
Įstatymu buvo numatyta šios vėliavos iškėlimo progos ir vietos. Lietuvos valstybės istorinė vėliava nuolat iškeliama:
1. Virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje;
2. Trakų pilyje
3. Karo muziejaus skverelyje Kaune.
     Lietuvos valstybės istorinė vėliava taip pat iškeliama: Vilniuje Vasario 16 –ąją - prie
     Signatarų namų pastato, Kovo 11 – ąją – prie LR Seimo, liepos 6 d. - prie Krašto apsaugos ministerijos, spalio 25 d. – prie LR Seimo, LR Prezidento rezidencijos ir LR vyriausybės.
     Kad įstatymu numatytomis vietomis ir datomis nebus apsiribota, buvo nesunku
numatyti (G. Adomaitis, A. Budriūnas – „Klastingi žingsniai“, – „Lietuvos Aidas“ 2002 04 22 ir kt.).
     Naujasis įstatymas įsigaliojo nuo 2004 09 01, tačiau viešai, labai trumpai skaisčiai raudona vėliava pasirodė tik 2005 02 16, ir ne įstatymu numatytoje vietoje, o prie namo esančio Totorių gatvėje Nr. 20. Nusižengiant tam pačiam įstatymui, esant Krašto apsaugos ministru J. Olekai, skaisčiai raudonomis vėliavomis pasipuošė beveik visi, esantys Krašto apsaugos ministerijos pavaldume pastatai, kariniai daliniai, Seimo įvairios patalpos, kai kurios ministerijos it kt. Tokias vėliavas į mitingus jau nešiojasi visokie frontininkai, įvairūs veteranai ir t.t.
     Š. m. kovo 11 d. prie Seimo rūmų, kaip garbės sargyba, einant aukščiausiems valstybės vadovams į trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremoniją, buvo vėl (jau ne pirmą kartą) iškabintos 3 skaisčiai raudonos, tikros bolševikinės spalvos vėliavos.
     Nors, nusižengiant įstatymui, užkariauti nemenki plotai, iniciatorių tai netenkina. Propaguojama masiškesnė raudonos spalvos demonstracija, atsiranda siūlymai – plačiau naudoti skaisčiai raudoną (vis dar vadinamą istorine) bolševikinę spalvą.
     Atkreipiame dėmesį, kad herbų pagrindams naudojama iškilminga, tamsiai raudona karališka spalva. Kelia didelį nerimą ir susirūpinimą, kad Lietuvos istorinei vėliavai parinkta skaisčiai raudona spalva - SSRS laikotarpio spalva.
Ar jau manoma, kad Lietuvoje visiškai nereikalinga vadovautis įstatymais ? Ar jau manoma, kad pribrendo laikas  Gedimino kalne Vilniuje kabinti skaisčiai raudoną vėliavą ?
     Paruošiamieji darbai vyksta pilnu tempu.
     Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos nuomonė:
1. Lietuvos valstybinė istorinė vėliava nusipelno lietuvių tautos pagarbos ir neturi būti nuvertinama:
1.1. Lietuvos istorinės vėliavos spalva turi būti tokia, kokia buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais – iškilminga, tamsiai raudona (bordinė) karališka spalva.
1.2. Tokių vėliavų respublikoje turi būti penkios. – Valdovų rūmuose, Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje ir Krašto apsaugos ministerijoje. Jos turi būti iškilmingai saugomos pagrindinėse šių institucijų patalpose.
1.3. Vėliavos, įstatymu nurodytomis datomis, iškilmingai išnešamos iš nurodytų patalpų ir iškabinamos ant atitinkamų stovų, o dienos pabaigoje grąžinamos į patalpas.
2. Vykdant punkto 1.3. reikalavimą reikalinga sukurti iškilmingą vėliavų išnešimo iš patalpų ir dienos pabaigoje iškilmingo grąžinimo į patalpas ceremonialą.
     Taip būtų sukurta tikra pagarba iškilmingai Lietuvos Respublikos istorinei vėliavai.

Tarybos pirmininkas L. Kerosierius

Tarybos istorinės grupės vadovas G. Adomaitis

Atsakingasis sekretorius A. Budriūnas

Tarybos nariai:
G. Adomaitis, A. Akelaitis, A. Ambrazas, G. Araminaitė, K. Balčiūnas, A. Barysas, S. Boreika, A. Bružas, A. Budriūnas, J. Česnavičius, P. Dirsė, S. Eidukonis, P. Girdzijauskas, P.Gvazdauskas, R. Jakučiūnienė, L. Kerosierius, J. Kuoras, S. Makauskienė, A. Markūnienė, H. Martinkėnas, V. Masikonis, K. Milius, J. Parnarauskas, F. Petkus, B. Raila, P. Rutkauskas, G. Ruzgys, R. Simonaitis, A. Skaistys, K. Staniulevičius, L. Šalavijienė, J. Šaulys, L. Tamkevičienė, L. Veličkaitė, K. Vidžiūnas, R. Vilimienė, B. Zaviša, S. Žilinskas
Pasiteiravimui: Gedimino pr. 1, Sąjūdis, Vilnius, Lietuva,
A. Budriūnas, tel. +370 673 95837, L. Kerosierius, tel. +370 5 231 8111,
P. Rutkauskas, tel. +370 699 37691, A. Adomaitis, tel + 370 611 30131 ,
el.paštas: vilnius@sajudis.com www.sajudis.com

 

 

Pasiteiravimui ir informacijai:

Gedimino pr. 1, LT- 01103, Vilnius,  Lietuva.                    
 Tel.:  + 370  673 95 837, +370 5 2318111,  +370 699 37691

e-mail: vilnius@sajudis.com         

www.sajudis.com