Pagrindinis

 

LT     EN     RU


Dr. Povilas JAKUČIONIS
Emigracija – tautos mirtis
Mintys po diskusijų portale „Delfi“

     Lietuvoje diskusijos apie emigraciją tai įsižiebia, tai nurimsta, bet nesibaigia. Pernai jas ypač paskatino Seime vykęs įstatymo dėl dvigubos pilietybės svarstymas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) suvažiavimas. Grįžusi iš viešnagės JAV Seimo pirmininkė I.Degutienė neatsargiai, bet teisingai viešumoje prasitarė, kad žmonės ryžtasi palikti savo Tėvynę dėl geresnio gyvenimo perspektyvos užsienio valstybėje.
     Šie žodžiai užgavo ir įžeidė užsienio lietuvius. Jų nuomone, I.Degutienė nesupranta situacijos. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė mano, kad emigracija – ne asmens reikalas, o tautos likimas. Ji stebisi nesupratimu, ką užsienio lietuvis jaučia (atskyrimą nuo Tėvynės, giminių, šeimos). Ji mano, kad pilietybė yra svarbiausias ryšys žmogui su savo prigimtine Tėvyne.
     PLB atstovai ir kiti oratoriai, pernai kalbėję suvažiavime, teisino apsisprendimą išvykti ir pasakojo apie emigrantų dvasinius išgyvenimus toli nuo Tėvynės tarp svetimų. Kalbėta, jog negalima priversti žmogų nevykti, o pasirinkimo išvykti negalima smerkti kaip blogio. Jei žmogus negali užtikrinti savo elementarių poreikių, jis išvažiuoja. Tačiau kuo ilgiau žmogus būna užsienyje, tuo sunkiau jam grįžti. Reikia palikti atviras duris, nesmerkti jų, nedalinti į blogus ir gerus lietuvius. Dabar pasitaiko kaltinimų emigrantams išdavyste ir iš pavydo kylančių priekaištų.
     Žurnalistas Tomas Dapkus savo kalboje pastebėjo, kad visuomenėje migracija suvokiama kaip didžiausia problema, tačiau politiniu lygiu ji nesprendžiama. Kitas kalbėtojas Arūnas Pemkus teigė esą pasaulyje gyvena apie 5 milijonai lietuvių kilmės žmonių, apie kuriuos Lietuvoje nežinoma arba pamiršta. Panašiai sakė ir buvęs Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Ričardas Bačkis: „Daug šeimų ragina savo vaikus ir vaikaičius emigruoti. Motyvas ekonominis. Pernai emigrantai pervedė į Lietuvą per keturis milijardus litų. Per nepriklausomybės metus praradome apie milijoną tautiečių, o likusiems čia teks sunkiai dirbti, kelti ekonomiką.“ Kas tiesa, tai tiesa!
     Pasakyti argumentai teisingi, jei turime galvoje asmenis, individus. Tačiau jei galvojame apie visuomenę, tautą – reikia kitokių argumentų. Jei žmonės Lietuvoje pradėjo mylėti emigrantus tik dėl jų pinigų, tai reikėjo skelbti referendumą dėl dvigubos pilietybės, gal jis būtų laimėtas. Dviguba pilietybė kur kas mažesnė nelaimė, nei šimtai tūkstančių prarastų žmonių.
     Keista mintis, jog Seimo pirmininkė nesupranta situacijos, o emigrantai ją gerai žino. Tikriausiai skirtumas tas, kad vienu atveju kalbama apie situaciją Lietuvoje, kitu – emigracijoje. Emigracijos aiškinimas kaip „tautos likimas“ gali reikšti ir tikėjimą mūsų tautos žūtimi. Ne pilietybė yra svarbiausias ryšys su Tėvyne, bet meilė gimtajam kraštui ir pareigos jam supratimas. Mes, likusieji, nesmerkiame išvykusiųjų, bet mums skauda širdį dėl nykstančios tautos. Prie to gerokai prisideda emigracija, todėl ir neturime pagrindo jos gerbti.
     Kyla klausimas, kas gi juos, emigrantus, atskyrė nuo Tėvynės ir saviškių, jei ne jie patys? Jei Lietuvoje užmirštama, kad pasaulyje gyvena dar penki (gal tikriau, vienas ar du) milijonai tautiečių, tai gal jie niekur ir niekuo nepasireiškia, kaip lietuviai? Senovėje vaikus parduodavo į vergiją, kad išgyventų likusieji. Dabar, matote, kad gyventi būtų geriau, tėvai vaikus „ragina emigruoti“. Ar nenusikalbate, ponai?
     Didžiausias bet kurios tautos turtas – tai jos žmonės. Per paskutinį dešimtmetį emigravo 204,7 tūkstančio Lietuvos gyventojų. Per 20 metų emigrantų priskaičiuojama nuo 300 iki 500 tūkstančių. Tėvynę jie paliko, lyg sergančią motiną.
Viena Rygos universiteto filologijos profesorė pasakė, kad dvikalbystės įvedimas Latvijoje prilygtų latvių tautos pasmerkimui mirčiai. Lietuvos atveju galima sakyti – kiekvienas emigruojantis lietuvis pasirašo po lietuvių tautos mirties nuosprendžiu. Nori jis to ar nenori, supranta jis tai ar nesupranta!
     Pokario rezistencijos, Lietuvos Sąjūdžio dalyviai – tautos dauguma – negalėjo net įsivaizduoti tokio masinio bėgimo iš po 50 metų vergijos išsilaisvinusios Tėvynės. Negalėjo to įsivaizduoti ir Vasario 16-osios Lietuvos patriotai, su didžiuliu entuziazmu gynę ir kūrę gerovę savo Tėvynėje. Negi badas ar maras Tėvynę ištiko, kad reikia strimgalviais iš jos bėgti? Guodžiamasi, jog migracija yra natūralus pasaulinis procesas ir nereikia labai išgyventi, nes dauguma sugrįš, kai Lietuvoje bus geriau gyventi. Tik kas tą „geriau“ sukurs? Dauguma nesugrįžo. Grįžo tik tremtiniai iš Sibiro, nes jie buvo prievarta ištremti. Iš Lietuvos emigruoja santykinai kelis kartus daugiau nei iš kitų kaimyninių šalių. Kodėl? Niekas neieško atsakymo. Ir dėl to liūdniausia. Gal Tėvynėje badu miršta, gal teisybės neranda, gal tokiu būdu „blogai“ valdžiai keršija? Buvo visokių valdžių – ir kairiųjų, ir dešiniųjų, liberalių ir populistinių. Negi visos blogos, visos smaugia, visos vagia? Ir nieko mažas žmogelis negali padaryti. Jis neina balsuoti, nerenka geresnės valdžios, o išvyksta į Vakarus. Kažkodėl ne į Rytus... Ne toks jis jau „mažas“ – supranta, kur geriau. O jei supranta, tai kodėl pats sau nekuria geresnio gyvenimo Tėvynėje? Juk visai neseniai ne tokias galybes, kaip mūsų korumpuoti valdininkai ar teisininkai, įveikėme ir tapome laisvi nuo išorės pavergėjų.
     Visos buvusios ir esamos valdžios tylėjo ir tyli, lyg vandens į burnas prisiėmę. Ta tyla tik skatina emigraciją. Suprask – geriau nebus. Nors tirtų, skaičiuotų, analizuotų, ieškotų priežasčių. Gal reikia keisti ekonomikos politiką, gal paskubėti atkurti teisingumą? Iš tikrųjų tarp spręstinų problemų emigracijos niekada neįvardija A.Kubilius ar kuris nors kitas buvęs premjeras, metiniuose pranešimuose jos neminėjo nei V.Adamkus, nei D.Grybauskaitė. Kasmet padėtis katastrofiškai blogėja. Jei iš pradžių emigravo pavieniai žmonės ir palaikė glaudų ryšį su šeimomis, tai dabar emigruoja šeimos su vaikais. Tokie tapę pensininkais gal ir sugrįš, tačiau vaikai – tik per stebuklą, tik atskirais atvejais.
Prarasti žmones „padeda“ ir neigiamas gimstamumo bei mirčių santykis. Per paskutinį dešimtmetį mirė 102 tūkstančiais Lietuvos gyventojų daugiau, nei gimė. Per 10 metų mirė 426 tūkstančiai žmonių, arba visas Kaunas! Imigrantų per tuos 10 metų tebuvo 64,2 tūkstančiai. Per 20 metų visose Baltijos šalyse gyventojų sumažėjo 1,6 milijono, arba visa Estija!
     16 amžiuje švietėjas Mikalojus Daukša tautos tvirtumą matė gimtojoje kalboje. Ankstesnių emigrantų vaikai lietuviškai jau nekalba. Mūsų laukia prūsų likimas. Vardas liko, o tauta išnyko. Panašų likimą lietuviams pranašavo kompartijos veikėjas Michailas Suslovas: „Lietuva bus, bet lietuvių joje nebus.“ Suprask: jie gyvens Sibire. Tautos elitas šito nesupranta, arba dedasi nesuprantąs. Valstybės vidaus ir užsienio politikos svarbiausiu akcentu turėtų būti nacijos gausėjimas ir gerovės kėlimas, sakė R.Bačkis. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys bando tai daryti, bet fragmentiškai ir nesėkmingai. Ministro pirmininko A.Kubiliaus prioritetai vis tie patys: fiskalinis stabilumas, energetika ir pensijų reforma. Emigracijos stabdymo politikos, deja, nėra.
     Mečys Laurinkus per Lietuvos radijo laidą „Akiračiai“ viena iš grėsmių valstybei įvardijo nacionalizmą. Darius Kuolys emigracijos priežastimi laiko neteisingumą. Ar reikia gerbti žmones, bėgančius nuo blogio, o ne kovojančius su blogiu? Gerbtini žmonės nebėgo nuo Lietuvos radijo ir televizijos objektų, kai pasirodė sovietų tankai, bet tvirtai stovėjo susikibę rankomis prieš vamzdžius... Negi šiandien bėga už jūrių marių nuo savų biurokratų? Visai nepanašu į tiesą. Tikros priežastys kitos – noras gyventi geriau. Tik gėda prisipažinti, nors pats noras nėra smerktinas.
     Prarandame jaunimą, prarandame ateitį. Net 60 procentų jaunimo norėtų emigruoti ilgesniam laikui. Nuo įstojimo į ES emigravo 220 tūkstančių žmonių. Ar verta buvo stoti į ES? Dabar skaičiuojama tik ekonominė ES nauda. O kas paskaičiuos, kiek kainuoja išauginti ir išlavinti 220 tūkstančių žmonių? Kokį nacionalinį produktą per 10 metų būtų sukūrę tie 220 tūkstančių? Ir mokyklų klasės gal būtų pilnos, kaip buvę. Sakote, valdžia nedavė darbo, tai ir išvarė? O kodėl neprasimanėte patys? Šešėliniame versle, žiūrėk, kokie išradingi!
     Vilniaus universiteto prof. Zenonas Norkus mano, kad naujos kartos emigrantai gali tapti „žydiškais lietuviais“, padedančiais Lietuvai. Tokius turi Izraelis. Jo nuomone, mūsų emigrantai dvejopi: vieni emigravo dėl žlugusio gyvenimo, kiti – dėl žinių ir patirties. Tik pastarųjų mažai. Jie esą ir gali tapti „žydiškais lietuviais“. O kiti jaučia nuoskaudą ir yra neproduktyvūs. Kita vertus, juk ne Lietuva juos nuskriaudė. J.V.Daugmaudis pastebi, jog Izraelį atkūrė diaspora. Pasaulio žydai suvažiavo į Izraelį. Lietuviai, atvirkščiai, atsivėrus sienoms, išeina į pasaulį. Lietuviškoji diaspora užsienyje neišlaiko laiko išmėginimo – primiršta kalbą ir kultūrą, asimiliuojasi.
     Lietuvos vokiečiai, 1941 metais pagal Hitlerio ir Stalino susitarimą iškeldinti iš Lietuvos, daugiausia iš Klaipėdos krašto (buvo išvaryta apie 52 tūkstančius), iki šiolei jaučia nostalgiją savo gimtajam kraštui. Jie leidžia žurnalą „Die Raute“ (Rūta). Jame rašo, jog turi dvi Tėvynes: Lietuvą ir Vokietiją. Ar laikui bėgant ne taip pat jausis ir mūsų dabartiniai emigrantai? Jaus nostalgiją, bet nejaus pareigos. Jau dabar panašiai elgiasi: aplanko gimines, pasisvečiuoja ir – „adju“. Tik vienas kitas pensininkas apsigyvena Lietuvoje. Gerai, bet jie nesukuria reprodukcijos, gerų idėjų, neperkelia inovacijų ir kapitalo į tėvų žemę, išskyrus retus, pavienius atvejus. Tenka apgailestauti, kad lietuviai, deja, ne žydai!

 

 

Pasiteiravimui ir informacijai:

Gedimino pr. 1, LT- 01103, Vilnius,  Lietuva.                    
 Tel.:  + 370  673 95 837, +370 5 2318111,  +370 699 37691

e-mail: vilnius@sajudis.com         

www.sajudis.com