Pagrindinis

 

LT     EN     RU


          AMBASADORĖ TREMTYJE

Vilnius, 2001-11-16

     Mes išaugom laisvi kaip ereliai, kalnų kunigaikščiai,
     Ir nėra tokių slenksčių, nuo kur pasitrauktume baugščiai.

     Greičiau uolos granito ims tirpti kaip lydomas švinas,
     Nei prarasim kovoj savo prigimtį kilnią bent vienas.
     Greičiau žemė iš karščio ims skeldėt be žado,
     Negu mes po žeme atsigulsime garbę praradę.

     Niekad niekam nelenkti galvos – duodam priesaiką šventą,
     Arba mirt, arba laisvėj gyventi mums lemta.

     Tai eilutės iš Čečėnijos Respublikos Ičkerijos himno “ LAISVĖ ARBA MIRTIS ”.

     2000 metų birželio 12 –14 dienomis Lietuvos sostinėje Vilniuje pirmą kartą pasaulio istorijoje vyko Tarptautinis kongresas “Komunizmo nusikaltimų įvertinimas”. Jame dalyvavo 24 valstybių atstovai, kurie įsteigė Tarptautinį Vilniaus Visuomeninį Tribunolą, daugelio žmonių pavadintą “Niurnbergas-2”. Kongresas pavedė Tribunolui teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu įvertinti komunizmo ideologiją, nusikalstamas komunistų sukurtų režimų veikas. Tribunolas dirbo sesijomis birželio 12-14 bei rugsėjo 4-8 dienomis. Jis išklausė penkiolikos valstybių atstovų kaltinimus. Tribunolas nuosprendį paskelbė 2000.09.27 d.

         STOT. TEISMAS EINA.

     Tarptautinio Vilniaus Visuomeninio Tribunolo pirmininkas Vytautas Zabiela kviečia pasisakymams kaltintojus, nukentėjusiuosius, liudytojus. Jie aiškina apie komunistų vykdytą politiką, padarytus nusikaltimus ir žalą, smerkia komunistinę ideologiją ir veiksmus prieš žmoniją bei reikalauja pasmerkti ir nubausti kaltininkus ir, kad tai niekada ir niekur nepasikartotų.
     Rugsėjo ketvirtoji diena. Lietuvos Parlamento Konferencijų salė nuščiuvo. Mirtina tyla. Tribūnoje jauna moteris, savo išvaizda primenanti daugelio literatūros veikalų ir filmų Pietryčių šalių heroję. Ji – Aminat Saijeva – Čečėnijos Respublikos Ičkerijos ambasadorė Lietuvoje.

     Gerbiamieji Tribunolo teisėjai, dalyviai ir susirinkusieji,
     Gerbiamos ponios ir ponai - kreipėsi A. Saijeva.

     1917 m. spalio mėn. įvyko žmonijos istorijoje precedento neturintis įvykis- didelėje Rusijos imperijoje visa valdžia pateko į komunistų rankas.
     Komunizmo nusikaltimai prieš Čečėnijos liaudį turi savo ypatumus sąryšyje su nepaliaujama čečėnų kova už savo laisvę ir nepriklausomybę, kurią jie prarado 1859 m. po šimtmetį trukusio Rusijos kolonijinio karo, per kurį iš 3.000.000 čečėnų liko 116.000. Čečėnų tauta po kolonizacijos nesitaikstė su ta padėtimi ir kas 10 metų vykdavo sukilimai.
     1917 m. vasario įvykiai Rusijoje paskatino čečėnų išsivaduojamąją kovą iš kolonializmo. Tais metais Čečėnijos iniciatyva susikūrė septynių Šiaurės Kaukazo valstybių nepriklausoma Sąjunginė Kalnų Respublika. Ją sudarė 7 valstijos: Abchazija, Adygėja, Dagestanas, Kabarda, Karačajevo-Balkarija, Osetija ir Čečėnija-Ingušetija.
     1918 m. Rusija klasta ir jėga pavergė Kalnų Respubliką ir Čečėnija tapo sovietinės komunistinės-totalitarinės imperijos dalimi. 1922 m. Čečėnijoje įsiliepsnojo didelis liaudies sukilimas – atsinaujino čečėnų kova už nepriklausomybę. Tada komunistinė Maskva pradėjo žiaurų terorą prieš čečėnų tautą. 1928-1932 m. Čečėnijoje vėl įsiliepsnoja sukilimai. 1920-1940 m. buvo sunaikinta apie 35 proc. čečėnų tautos. Komunistai tai vadino kova su liaudies priešais, buožiniais-kontrevoliuciniais elementais ir reakcine dvasininkija, kuriai buvo priskiriami beveik visi pagyvenę čečėnai.
     1944 m. vasario 23-25 dienomis į Kazachstaną, Sibirą ir Vidurinę Aziją buvo ištremta absoliučiai visa čečėnų tauta – 520.301 žmogus. Šią, iš anksto suplanuotą, operaciją įvykdė 200.000 NKVD (vidaus reikalų liaudies komisariatas) ir Raudonosios armijos kareivių bei karininkų (t.y. po vieną budelį dviems su puse čečėnų). Trėmimo metu buvo šaudomi, sprogdinami, badomi, skandinami, deginami, nuodijami. Per vieną trėmimo dieną buvo nužudyta 12.000 žmonių. Per 13 tremties metų (iki 1957 m.) žuvo apie 70 proc. čečėnų ir ingušų. Šiuos žvėriškumus vykdė ne kokie nors fašistai, bet bendrapiliečiai – komunistai, čekistai, raudonarmiečiai, netgi formaliai savo šalyje ir prieš savo liaudį.    Nusikalstamas komunistų režimas planavo amžiną čečėnų ir ingušų tautų tremtį. Likę gyvieji patyrė žiauriausią moralinį ir fizinį smurtą.
     Pagal socialinius-ekonominius pragyvenimo rodiklius iki 1990 metų Čečėnija – Ingušetija tarp 73 SSRS buvusių subjektų užėmė paskutiniąją vietą. Turint omenyje, kad Čečėnijoje kasmet išpumpuodavo 15-25 milijonų tonų naftos, o iš viso buvo išpumpuota virš 400 milijonų tonų, kad šalyje veikė stiprus pramoninis-energetinis kompleksas, tačiau produkcija buvo siunčiama į Rusiją ir kitas valstybes.
     Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prasidėję SSRS demokratėjimo procesai teikė viltį čečėnams geresnei ateičiai. Tautoje prasidėjo dvasinio atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo procesai.
1991.11.01 čečėnų tauta ir laisvai išrinkta vadovybė juridiškai įformino nepriklausomos Čečėnijos Respublikos atsikūrimą. Tai vyko taikiu būdu pagal tarptautinės teisės reikalavimus. Iš pradžių Rusija sutiko su

     Čečėnijos nepriklausomybe. Rusija iš Čečėnijos išvedė kariuomenę 1992 m. birželio mėn. Rusiškasis didžiavalstybiškumas, šovinizmas ir totalitarizmas ėmėsi politine, ekonomine, finansine izoliacija ir blokada smaugti Čečėniją, o kai tai nepavyko, tai 1994 m. gruodžio mėn. 11 d. Rusija prieš Čečėniją pradėjo karą, trukusį 2 metus, kurio metu buvo išžudyta 120.000 taikių gyventojų – 12,5 proc. visų gyventojų, 400.000 žmonių tapo pabėgėliais (t.y. virš 30 proc.), 74.000 tapo invalidais, tarp jų 19.000 vaikų, 12.000 vaikų tapo pilnais našlaičiais. Sugriautas ūkis, sunaikinta 80 proc. infrastruktūros, muziejai, bibliotekos, aukštosios mokyklos.
     Beveik 3 metus Rusija nevykdė aktyvių karo veiksmų, bet Maskva naudojo visokius metodus, kad Čečėnijoje įžiebtų konfliktus tarp čečėnų. Rusijos specialiosios tarnybos vykdė daugybę provokacijų prieš čečėnų tautą ir prieš šalies vadovybę, o kai tai nepavyko, 1999 m. vasarą buvo dirbtinai sukurti Dagestano įvykiai. Po to rusų vadovybė apkaltino čečėnų vadovybę ir visą čečėnų tautą agresija ir tarptautiniu terorizmu.
     Nežiūrint į tai, kad 1997.05.12 Čečėnijos Respublikos Ičkerijos ir Rusijos Federacijos prezidentai pasirašė Taikos sutartį, pagal kurią šalys sustabdė 400 metų trukusią priešpriešą ir kad santykiai bus grindžiami tarptautinės teisės pagrindais, Rusijos spectarnybos ir talkininkaujanti propaganda įtemptai ruošė naujo karo dirvą.
     1999 m. rugsėjo mėnesį pasaulis tapo eilinės Rusijos agresijos prieš čečėnų tautą ir prieš Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nepriklausomybę liudininku. 1999-2000 metais buvo nužudyta 50.000 žmonių. Rusijos aviacija ir artilerija sugriovė miestus ir kaimus, sunaikino infrastruktūrą, ekonomiką, istorinį paveldą, pažeidė ekologiją. Įkurta daugiau kaip 20 filtracijos stovyklų – tai mirties fabrikai. Visi gyventojai – tokio atvejo nežino pasaulio istorija – tapo pabėgėliais. Šalyje siaučia užkrečiamos ligos, antisanitarija, badas. Per 80.000 rusų kareivių ir karininkų Čečėnijoje vykdo karines operacijas, plėšikauja, degina, žudo taikius gyventojus, moteris ir vaikus, kankina žiauriausiais sadistiniais metodais, prievartauja moteris. (Šių metų spalio pabaigoje p. Aminat Saijeva aiškino, kad aktyvūs karo veiksmai vyksta 4 metus ir tebesitęsia. Nuo 1994.12.11 karo pradžios nužudyta apie 250.000 žmonių, sužeista apie 526.000 žmonių, rusai padėjo virš 500.000 sausumos minų, naudoja tarptautinėmis konvencijomis uždraustus ginklus bei mėgino cheminį ir naujausius ginklus. Apie 75 % tarptautinių organizacijų humanitarinės pagalbos užgrobia rusų karininkai ir kareiviai. Per 1994-1996 metų karą padaryta materialinių nuostolių maždaug už 260 milijardų JAV dolerių. Iš 1.500.000 Čečėnijos piliečių, gyvenusių šalyje 1994 m., šiuo metu Čečėnijoje gyvena apie 220.000. Rusų kariaunos kontingentas svyruoja tarp 100.000-150.000 karininkų ir kareivių).
     Visoje Rusijos teritorijoje persekioja čečėnus pagal nacionalinius požymius, areštuoja, teisia pagal išgalvotas priežastis, laiko be teismo ir tyrimo.
     Rusijos aukščiausieji pareigūnai visą tai vadina kova su banditinėmis formuotėmis ir teroristais.
Šie komunistinio režimo nusikaltimai turi juridinį apibrėžimą – genocidas. Bet skirtingai nuo fašistinio genocido, stalininis-komunistinis ir dabartinis genocidas nepasmerkti, jo vykdytojai nenubausti, pasekmės iki šiol nelikviduotos. Nebaudžiamumas visada skatina nusikaltėlius naujiems nusikaltimams.
     Visa išsakyta yra nepaneigiami įrodymai apie Rusijos vykdomus sunkiausius nusikaltimus prieš čečėnų tautą, jos dvasinę ir materialinę kultūrą. Rusijos komunistinis ir pokomunistinis režimai bandė ir bando fiziškai ir morališkai sunaikinti čečėnų tautą.
     Vardan žmogiškų vertybių, teisingumo ir nekaltai sunaikintų tautų, vardan nekaltai nužudytųjų, nusikalstamas komunistinis režimas turi būti pasmerktas, o nusikaltimų vykdytojai – nubausti.
Tai trumpi akcentai iš ponios A.Saijevos kaltinamosios kalbos, trukusios beveik valandą.

     Tarptautinio Vilniaus Visuomeninio Tribunolo NUOSPRENDYJE sakoma:

     1.Atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad pasaulyje tebevykdomi nuožmūs nusikaltimai taikai, karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui (genocidas). Pasaulio visuomenė, valstybės ir ypač didžiųjų valstybių vadovai buvo ir tebėra abejingi be kaltės žudomiems milijonams žmonių.
     6.Tarptautinis Vilniaus Visuomeninis Tribunolas vertina karą prieš Čečėniją kaip tęstinę Rusijos imperializmo ir buvusios komunizmo doktrinos samplaiką, pasireiškiančią akivaizdžiu čečėnų tautos genocidu.
     14. Tarptautinio Vilniaus Visuomeninio Tribunolo nuosprendį, jo surinktus įrodymus būtina pateikti Jungtinių Tautų Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui.

         DRAKONŲ PUOTA

     Komunistinių režimų budeliai, jų parankiniai, pakalikai ir kolaborantai išnaikino virš 100 milijonų žmonių. Leninas išžudė 13 milijonų žmonių, Stalinas – 30 milijonų, Mao – 65 milijonus, Čaušesku – 0,3 milijono, Pol Potas – 3 milijonus. Žmonija patyrė milžiniškus moralinius, kultūrinius, etninius ir materialinius nuostolius.
     Klasių kovos mechanizmo, proletariato gelbėjimo bei kovos su buržuaziniais elementais priedangoje buvo vykdomos žiauriausios žudymų, trėmimų, plėšikavimų, prievartavimų, smurto ir žmonių supriešinimo akcijos. Šioje pasekmių lavinoje įžiebiamas Antrasis pasaulinis karas, sukrėtęs pasaulį iki pamatų. Komunizmas tvirtėjo, pasekmės didėjo ir žiaurėjo.
     Už Kuveito okupaciją 1991 m. buvo sutramdytas Huseinas. Už vykdytą genocidą prieš albanus, serbus, bosnius, kroatus Miloševičius perduotas tarptautiniam Hagos Tribunolui. Už čečėnų, ingušų ir tibetiečių genocidą – jokios reakcijos. Prisiminkime, kad kinai sunaikino apie 1.500.000 tibetiečių t.y. kas penktą gyventoją, tauta beveik ištremta. Įsivaizduokime minutėlei, kad tokiu procentu būtų naikinami kinai, tai sudarytų apie 250.000.000.
     Komunistai 50 metų Lietuvoje vykdė genocidą. Netekta trečdalio tautos iš 3 milijonų, padaryta apie 278 milijardų JAV dolerių materialinė žala.
     Sunku įsivaizduoti pasekmes, jeigu taip totaliai būtų naikinami rusai, kaip jie elgiasi Čečėnijoje.
Hitleris išžudė apie 12 milijonų žmonių. Fašizmas buvo teisiamas Niurnberge, susilaukė objektyvaus įvertinimo ir griežto nuosprendžio.
     Komunizmas, įvykdęs daug kartų didesnius nusikaltimus, išvengė tarptautinio teismo, dabar tebegyvuoja ir reiškiasi įvairiomis formomis ir atmainomis.
     Rusijos imperatoriaus Aleksandro II įsteigtu medaliu “Už Čečėnijos ir Dagestano užkariavimą” buvo apdovanojami kariškiai, dvasininkai, medikai, valdininkai, dalyvavę mūšiuose ir ekspedicijose 1857-1859 metais. Iš sidabro buvo pagaminta 147 tūkstančiai medalių. Tuo imperatorius paliudijo, kad Čečėnija niekada nebuvo Rusijos teritorija. Manau, kad už čečėnų ir ingušų naikinimą SSRS komunistai apdovanojo daugiau galvažudžių negu Aleksandras antrasis. Neatsilieka ir dabartinė Rusijos nomenklatūra. Nuostabą ir susirūpinimą kelia, kad net, Maskvos ir visos Rusijos Patriarchas Jo Šventenybė Aleksijus II apdovanojo čečėnų galvažudžius bažnytiniais ordinais bei juos laimino karui.
Rusijos prezidentas B.Jelcinas KGB pulkininką V.Putiną paskyrė premjeru ir pavedė “įvesti tvarką” Čečėnijoje, o Rusija už “žygdarbius” Čečėnijoje išrinko jį prezidentu. Pastarasis visam pasauliui aiškina ir tvirtina, kad jo šalis kovoja prieš teroristus. Rusija tvirtina, kad Čečėnija yra jos sudėtinė dalis, tačiau nerasime pasaulyje valstybės, kuri savo administeacinį junginį paverstų totalinių karo veiksmų placdarmu, žudytų ir griautų viską iš eilės. Rusai Čečėnijoje žiauriau elgiasi negu fašistai Leningrade, kinai – Tibete, Miloševičius – Kosove, Huseinas – Kuveite. Nejaugi pasaulio didieji neatskiria Rusijos vykdomo žemės išdeginimo, žmonių žudymo ir išvijimo politikos nuo teroristo išpuolio? Ar paliegę seniai, moterys, vaikai ir dar negimusieji gali būti teroristais, ar žemė, gyvuliai, vanduo, kultūros paveldas, gyvenamasis fondas yra terorizmo įrankiai ir įnagiai? Ar 4 metus trunkantis šimtatūkstantinės kariaunos Čečėnijos okupavimas ir nusiaubimas, žiauriausių kankinimų ir žudymų mechanizmų taikymas taikiems žmonėms ir civilių egzekucijos yra kovos su terorizmu elementas?
     Taigi, pati Rusija yra teroristė. Jos politika visada rėmėsi užkariavimo doktrinomis.
     Pasaulis sunerimęs. Tačiau galingiausiųjų pasaulio šalių vadovai tyli. Rusų paaiškinimai, kad jie kariauja prieš teroristus, matyt, kai ką tenkina. Ta politika yra pataikūniška ir suokalbiška didžiųjų ir galingųjų politika. Matyt, pasaulio pasidalijimo principai ir grobuoniškos nuostatos tebeveikia.Ten su priemonėmis nesiskaitoma, o pasekmės prognozuojamos.
     Ar pasaulis laikosi vertybių skalės, vertinant įvykius ir pasekmes, aukas ir budelius. Matyt, tebegyvuoja teiginiai, kad teisus yra tas, kuris turi daugiau teisių, jėgos ir pinigų.
     Rugsėjo 11 d. teroristai sugriovė 2 dangoraižius ir apgadino Pentagoną. Žuvo apie 6000 žmonių. Padaryta didžiulė materialinė žala. Pasaulio valstybės pasmerkė terorų organizatorius ir vykdytojus ir ėmėsi teroristų naikinimo žygių.
     Niekam ne paslaptis, kad šimtatūkstantinės galvažudžių kolonos rikiuojamos Rusijos platybėse, kad komandos naikinti čečėnus duodamos Maskvoje-Kremliuje.
     Ar ilgai bus dangstomas rusiškasis valstybinis terorizmas? Ar susiburs pasaulis įvertinti rusų vykdomo genocido pasekmes Čečėnijoje? Ar tik tragedija ir skausmas Amerikoje bus juntamas pasaulyje, o kitų skausmas, juolab čečėnų ir tibetiečių, nejaučiamas.
     Drakonų puota tęsiasi. Didžiosios valstybės, jų vadovai tyli. Vienu atveju, jie yra nusikaltėliai, o kitu atveju, matyt, bijo ir vengia stipriau užsiimti. Taip vyksta tarptautiniai nusikaltimai, kurių vardas ir rezultatas – MIRTIS. Ateitis parodys, ar pasaulyje atsiras jėgos, sugebančios pakelti balsą, o gal ir vėzdą, prieš tuos DRAKONUS.

          AMBASADORĖ

     1995 m. sausio mėn. prezidentas Džocharas Dudajevas ponią Aminat Saijevą paskyrė atstove Lietuvoje, o 1997 m. liepos mėn. Prezidentas Aslanas Maschadovas ją akreditavo ambasadore Lietuvai.
P. Aminat Saijeva Lietuvoje atstovauja Šiaurės Kaukazo valstybę, kurios plotas 17,5 tūkst.kv.km; sostinė – Džochargala(Groznyj); gyventojų skaičius 1994 m. buvo 1,5 mln., o dabar?... Jūs jau įsivaizduojate. Tai Čečėnijos Respublika Ičkerija.
     Tarp Lietuvoje akredituotų ir veikiančių valstybių ambasadų, atstovybių ji vienintelė be akreditacijos. Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nepriklausomybę nėra pripažinusi pasaulio valstybių bendrija. Jai veiksmų įgaliojimus teikia Čečėnijos Prezidentas, o jos darbai Lietuvoje reiškiasi visuomeniškumo principais. Tačiau jos veiksmai ir įtaka turi neapsakomai didelę reikšmę jos šaliai ir demokratinių valstybių bendrijai.
     Jai netaikomi pasaulyje prigiję bendravimo, priėmimo, neliečiamybės reglamentai, statutai ir protokolo reikalavimai. Prezidentas V.Adamkus ir jo aplinka per 4 kadencijos metus nė karto neišreiškė noro susitikti su p. A.Saijeva. Seimo pirmininkas A.Paulauskas, deklaruojantis “mes nusipelnėme gyventi geriau, mums rūpi kiekvienas žmogus“ ir Ministras Pirmininkas A.Brazauskas, buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, persikrikštijęs į socialdemokratus ir įsiveržęs į pirmininko postą, deklaruojantis tautų lygybės, brolybės principus, nematė reikalo susitikti su ja. Dabartinės valdžios ir Seimo aukščiausieji vengia jos. Tuo tarpu šie asmenys ir jų aplinka susitinka ir bendrauja su įvairiausių valstybių atstovais, įvairaus luomo žmonėmis ir sprendžia įvairias problemas. Šio reiškinio aš nesugebėčiau paaiškinti, tik žinau, kad šie Lietuvos aukščiausieji pareigūnai nepasižymėjo nepriklausomybės atstatymo ir apgynimo batalijose, jie nekvietė žmonių ginti nepriklausomybę ir jiems neteko krauju mokėti už nepriklausomybę. Jie naudojasi nepriklausomybe ir ją eksploatuoja.
     Daugybė Lietuvos žmonių palaiko ir remia Čečėnijos kovą dėl nepriklausomybės. Rėmėjai organizuoja mitingus, konferencijas, paskaitas, piketus bei protestų demonstracijas prie Rusijos ambasados. Rėmėjai priimtus nutarimus teikia Jungtinių Tautų Organizacijai, Europos Parlamentui, Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai, Europos Sąjungai, didžiųjų valstybių ir Lietuvos vadovams bei Lietuvoje reziduojančioms užsienio ambasadoms.
     Rėmėjų tarpe ypač aktyvūs buvę partizanai (tai nepriklausomybės kovų fenomenas, kurie 10 metų nuo 1944 m. aktyviai ir efektyviai kovojo prieš komunizmo įtvirtinimą Lietuvoje, jie prarado apie 20.000 žmonių), politiniai kaliniai, tremtiniai, sąjūdininkai. Su ja bendrauja žymūs akademikai, profesoriai, mokslo ir meno įžymybės, nepriklausomybės kovų dalyviai, studentai, moksleiviai ir paprasti žmonės, nes joje mato didvyriškos tautos nepriklausomybės kovų dalyvę, naikinamos valstybės ambasadorę.Nė vieno pasaulio politiko taip artimai nepažįsta lietuviai kaip p. Aminat Saijevą ir į ją kreipiasi vardu. Ji susitinka su daugelio valstybių ir tarptautinių organizacijų aukščiausiais pareigūnais.
Jos kovos placdarmas yra politika ir visuomeninė veikla. Ji labai ginkluota meile ir pagarba savo tėvynei. Iš pažiūros eilinė, kukliai apsirengusi vilnietė, pėsčia vaikščiojanti po miestą, važinėjanti autobusais ar troleibusais. Ji, kaip ir jos tauta, gyvena vargingai. Darbštumo ir ryžto galėtų daug kas jai pavydėti. Ji nepavydi užsienio ambasadų tarnautojams, dirbantiems prestižinėse patalpose ir gyvenantiems idealiose sąlygose. Ji net nesileidžia į kalbas, kad aukščiausieji Lietuvos valstybės pareigūnai ją ignoruoja. Kilni, rami, santūri ir dėmesinga kaip senovės išminčiai. Ji žino savo misiją, širdies šauksmą, savo tautos siekius ir politikos abėcėlę. Ji labai dėkinga daugeliui Lietuvos žmonių už pagarbą ir paramą jos tautai.
     Nežinau, kiek žmonių yra matę ašaras jos akyse, tačiau kai kada akių žvilgsniai, virpančios lūpos, besikeičianti intonacija leisdavo suprasti sielvartą ir skausmą draskantį jos krūtinę.
Daugelis Lietuvos žmonių dėkingi Islandijai, kuri pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos nepriklausomybę, ir yra susirūpinę, kad Lietuvos valstybininkai nesugebėjo pripažinti Čečėnijos Respublikos Ičkerijos DE JURE, nors Čečėnija DE FACTO gyvena jau 10 metų. Islandijos žygdarbis atvėrė Lietuvai kelią į nepriklausomybės pripažinimą ir į pasaulio tautų bendriją bei sutramdė rusiškuosius agresorius. Jeigu pasaulio valstybės būtų Čečėnijai ištiesusios pagalbos ranką ir atvėrusios širdis – šiandien Čečėnijoje nebūtų liejamas nekaltųjų kraujas ir neaidėtų miestuose, kaimuose, tarpekliuose, lygumose ir kalnuose širdį stingdančios dejonės ir šauksmai. Nužudytųjų vėlės sklando tarp mūsų, prašo Aukščiausiojo pagalbos ir palaimos. Susimąstykime, ką daro KŪRĖJO tvėriniai.
     Ji dalelė didvyriškos tautos, reziduojanti senajame Vilniuje, menančiame Lietuvos istoriją ir nustebinusiame pasaulį, išsiveržiant Lietuvai iš komunizmo gniaužtų. Jai politikos ir kovų idealai yra jos tautos Prezidentas Džocharas Dudajevas, kurį rusai žvėriškai, naudojant naujausias žudymų technologijas, nužudė 1996.04.21 ir lietuvis Vytautas Landsbergis.
     Artėja laikas, kai Čečėnija švęs nepriklausomybės atstatymą. Virš NEPRIKLAUSOMYBĖS aukuro plevens pusiau nuleistos vėliavos. Tauta pagerbs žuvusiuosius, nukentėjusiuosius ir didžiavyrius. Bus prisiminta ir vienintelė ambasadorė moteris Aminat Saijeva, gimusi tremtyje Kazachstane ir pastaruoju metu dirbanti tremties sąlygose Lietuvoje.
     Gruodžio 7-8 dienomis Vilniuje, Lietuvos Mokslų Akademijoje vyks Tarptautinė konferencija Taikos klausimais Čečėnijoje. Gruodžio 11 d. 12 val. prie Rusijos ambasados vyks protesto demonstracija Rusijos kolonijinio karo prieš Čečėniją pradžiai paminėti. Bus atkreiptas pasaulio dėmesys į Rusijos vykdomą genocidą Čečėnijoje, bus reikalaujama, kad Rusija nutrauktų karo veiksmus, vykdytų 1997.05.12 d. Taikos sutartį ir atlygintų žalą.
     Aš dalyvavau Tarptautiniame Kongrese “Komunizmo nusikaltimų įvertinimas” bei jo organizuotuose renginiuose ir kaltinau komunizmą Tarptautiniame Vilniaus Visuomeniniame Tribunole.
Šį laišką išsiunčiu kai kurių valstybių vadovams, kai kurioms organizacijoms, kai kurioms laikraščių redakcijoms, žinių, radijo bei televizijos agentūroms.
     Norėčiau, kad nors dalelė mano išsakytų minčių, žmonių pergyvenimų ir skausmo būtų pateikta Jūsų aplinkai, Jūsų skaitytojams, klausytojams, žiūrovams.

Ačiū už dėmesį.
Sveikinu su artėjančiomis Šventomis Kalėdomis ir Naujaisiais Metais.
Linkiu Taikos, Sveikatos ir Laimės.
Tepadeda mums Dievas.


Jus gerbiantis
Leonas Kerosierius,
Čečėnijos nepriklausomybės rėmėjas
Erfurto 46-64, 2043 Vilnius, Lietuva
Tel. + 3702 318111
Email. leonaske@takas.lt

P.S. Jeigu šis laiškas ar jo dalis būtų paskelbta, nuoširdžiai prašau persiųsti mano adresu.

 

Pasiteiravimui ir informacijai:

Gedimino pr. 1, LT- 01103, Vilnius,  Lietuva.                    
 Tel.:  + 370  673 95 837, +370 5 2318111,  +370 699 37691

e-mail: vilnius@sajudis.com         

www.sajudis.com